Petankės taisyklės paprastai

Sveiki. Pakalbėkime apie petankės žaidimo esmę. Pirmame šio blogo straipsnyje mes susipažinome su šiuo smagiu žaidimu kilusiu iš Prancūzijos Provanso regiono. Jeigu atsidarėte ir sekantį straipsnį reiškia susidomėjote ir jums pasidarė įdomu kaip petankė žaidžiama. Taigi pakalbėkime apie taisykles „ūkiškai“ jei norime žaisti taip, kaip priklauso ir nesukelti juoko patyrusių petankistų akyse. Jei norėsite būti taisyklių žinovas, atmintinai cituoti straipsnius, nurodyti į jūsų asmeninę erdvę besibraunančiam priešininkui kokiu atstumu nuo jūsų turi laikytis, visada galite paskaityti Lietuvos Petankės Asociacijos puslapyje išguldytas taisykles.

Prieš pradedant žaisti petanke reikia turėti visą inventorių, nes kitu atveju neaišku bus ko čia iš vis atėjote. Būtinas petankės inventorius yra:

  1. Metaliniai rutuliai. Jei esi kietas žaidėjas – turi savo asmeninius, jei esi labai kietas – turi net kokį asmenį užrašą, čia kaip ir asmeninis mašinos numeris, turbūt kad lengviau būtų surasti ją tarp kitų. Bet pradžiai puikiai tiks ir paprasti metaliniai rutuliai iš Decathlon ar kur kitur. Ateityje, jei ši veikla jus užkabins, reikalinga pagalvoti apie asmeninius rutulius, kadangi jei jie tinkamai pritaikyti prie jūsų rankos, žaidimo stiliaus gali ženkliai pagerinti jūsų rezultatus. Rutulių išmatavimai yra sekantys: diametras nuo 70,5 mm (minimumas) iki 80,0 mm (maksimumas), svoris nuo 650 gramų (minimumas) iki 800 gramų (maksimumas). Oficialiuose turnyruose rutulys negali būti praradęs daugiau kaip 10 proc. svorio (nusidėvėjimas), o parke žaisk nors ir su kvadratiniais. PASTABA: įspėjame visus auksarankius – draudžiama pilti šviną ar smėlį į rutulius ir taip pakeisti skriejimo dinamiką.
  2. Sekantis svarbus elementas yra kašanetas. Jo dydis ir svoris turi tilpti į ribas. Jų diametras – 30 mm (leidžiama paklaida: +/–1mm). Svoris – nuo 10 iki 18 gramų. Tiesa, nemačiau, kad kas kada juos svertų ar matuotų, nebent tai bus daiktas visiškai nepanašus į kašanetą savo parametrais. Dažniausiai kašanetas yra medinis, bet gali būti ir guminis ir plastmasinis. Jie būna įvairiausių spalvų, geriausia pasirinkti tokį, kuris būtų ryškiai matomas ir kontrastuotų su aplinka. Oficialiai reikalaujama kad nebūtų galima jo pritraukti magnetu (vėl pastaba auksarankiams). Yra tekę šiuo klausimu pasitelkti ir išradingumą – tiko ir maži obuoliukai, ir kaštonai, ir butelio kamšteliai (neoficialiuose turnyruose aišku).
  3. Tada reikės dar lankelio, kuriame teks stovėti metant rutulį. Jis nebūtinas žaidžiant ten, kur galima nusibrėžti apskritimą ant žemės ar pasižymėti liniją nuo kurios mesite. O šiaip lankeliai gali būti sulankstomi ir vientisi. Tiesa, oficialiuose renginiuose naudojami tik vientisi, jų išmatavimai  50 cm (vidinis diametras) ir turi pilnai tilpti abi žaidėjo pėdos. O jei žaidimą žaidžia neįgalus petankistas su vežimėlius, reikalaujama, kad metimo metu vienas ratas būtų pilnai lankelyje.
  4. Įvairios matuoklės. Geriausiai turėti trijų rūšių: 10 metrų  – patikrinti ar ne per toli švystelėtas kašanetas, įprasta 2-3 m ilgio
    ruletė įprastiems atstumas matuoti ir slankmačio tipo liniuotė matuoti mikro atstumais, kurių neįžiūri su paprastomis priemonėmis.
  5. Kai jau pradėsime žaisi ir rinkti taškus juos reiks skaičiuoti ir, kad nieks neapgautų, būtu gerai turėti taškų skaičiuoklę. Jos būna įvairios: pastatomos, kišeninės, viena iš įdomesnių yra pas Birštono Pranculį 🙂 Neturint nieko panašaus galima skaičiuoti atmintyje (geriau tuo užsiima bent du žmonės ir geriau iš priešingų komandų, kad vėliau neišsidraskyti akių, nes petankė gi azartiškas žaidimas); galima dėlioti akmenukus, šakeles ar braižyti linijas ant žemės. Ir taip iki trylikos taškų.
  6. Papildomi, bet nebūtini priedai yra skudurėlis kamuoliams nuvalyti. Patikėkit – jo ypač reikia, kai žaidi ant šlapio paviršiaus, o rutulys išsivolioja purve. Užtenka nosinaitės dydžio medžiaginio rankšluostuko. Dar gerai yra magnetas, kuris naudojamas susirinkti kamuoliams, kad nereiktų lankstytis – nugara gi ne valdiška, reikia pasaugoti.

Nu, kad jau susirinkome visą inventorių pradėkime žaidimą. Jei tai ne turnyras, o šiaip rekreacinis laiko praleidimas parke, reikia nuspręsti kokiu formatu žaisite.  O pagrindiniai formatai yra trys: trejetai, dvejetai ir vienetai. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad:

  • Trejetuose žaidžiama tris prieš tris ir kiekvienas komandoje turi po du rutulius – viso komandoje šeši rutuliai;
  • Dvejetuose žaidžiama du prieš du, tik jau dabar kiekvienas žaidėjas turi po tris rutulius, tačiau komandoje yra tie patys šeši rutuliai;
  • Vienetuose susigrumiama vienas prieš vieną ir kiekvienas turi po tris rutulius.

Turnyruose taip pat žaidžiama išvardintais formatais. Populiariausias formatas oficialiuose turnyruose yra trejetai. O šiaip smagiausiai žaisti dvejetus. Turbūt todėl, kad dviems lengviau susitarti nei trims, o vienetuose ne visi mėgsta prisiimti atsakomybę ir turint tik tris rutulius klaidos kaina išauga.

Kai jau pasiskirstėme komandomis reikia nuspręsti kas pradės. Vieni buria, kiti meta rutulius per petį su kašanetu, o oficialiai tai turi būti metama moneta. Neoficialiose varžybose vyriška komanda pasiūlo komandai, kur yra bent viena moteris, pradėti žaidimą (a la džentelmenai). Tiesa, kai kurioms moterims yra jaučiama didelė pagarba ir kaip pripažinimas jų sugebėjimams, kašanetas joms nesiūlomas.

Iškovojusi teisę pradėti komanda meta kašanetą nuo 6 iki 10 m atstumu, jei to padaryti nesugeba, priešininkų komanda pastato kašanetą į norimą vietą, minėtame atstume. Tačiau pradeda komanda, kuri ir laimėjo teisę pradėti.

Metamas pirmas rutulys (metant rutulį privaloma stovėti abiem kojomis lankelyje, nešokinėjam, negriuvinėjam). Tada sekantis meta priešininkas. Po dviejų išmestų rutulių įvertinama, kuris rutulys yra arčiau taikinio atžvilgiu. Sekanti meta komanda, kurios rutulys yra tolimesnis nuo kašaneto, ir meta tol kol aplenkia priešininkų rutulį, arba kol baigiasi rutuliai. Aplenkus rutulį ėjimas pereina kitai komandai, kuri atlieka metimą/-us, pagal ankščiau aprašytą principą. Išsimėčius visus rutulius einama skaičiuoti taškų. Kiek vienos komandos rutulių yra arčiausiai kašaneto iki sekančio priešininko rutulio tiek taškų ji gauna. Kaip parodyta pavyzdyje „B“ komanda gauna vieną tašką, kadangi sekantis yra „A“ komandos rutulys.

Kokia eiga komandos viduje jos nariai meta rutulius ne taip ir svarbu. Tiesa jau susiformavusiose, labiau patyrusiose komandose yra dviejų tipų žaidėjai. Pointeriai arba primetėjai (lietuviškos terminologijos nebuvimas verčia improvizuoti), kurių tikslas primesti kaip galima geriau ir šūteriai arba išmušėjai, kurių užduotis išmušti trukdantį priešininko rutulį. Trejetuose dar būna midlas arba vidurinis, tai arba pats geriausias žaidėjas mokantis ir primesti ir išmušti, arba niekam tikęs, trečias brolis Jonas, slepiamas tarp pirmų jau minėtų veikėjų. Bet kaip jau rašiau – griežtos tvarkos, kada kam mesti komandoje nėra ir tai yra vidinio susitarimo reikalas. Dažnai tenka išgirsti tokius pareiškimus tarp pradedančiųjų „leisk man, primesiu“, „duok, aš pabandysiu“ ir tada ateina padrąsinimas iš kolektyvo „žiūrėk, kaip jautiesi, taip ir daryk“.

Taigi, grįžkime į žaidimą. Po pirmo seto, suskaičiavę taškus ir susirinkę rutulius einame į kitą pusę. Paskutinis metęs paimą lankelį, jie jis buvo išbrėžtas ant žemės – panaikina savo veiklos pėdsakus. Kitoje pusėje lankelis dedamas į tą vietą, kurioje buvo kašanetas, jei aikštelė leis iš ten numesti taikinuką iki 10 m. Jei ne, tada lankelis atitraukiamas atgal. Ir taip vaikštoma pirmyn atgal, svaidomi rutuliai iki tol, kol viena iš komandų surenka 13 taškų, tada vyrai vyrams spaudžia rankas, moterys bučiuojamos, linkima sėkmės ateityje ir teisinamasi dėl padarytų nesąmonių.

Tiesa yra keletas niuansų. Kašanetas gali būti stumdomas rutulių, gali būti mušamas, jis žaidžia iki tol, kol nekirto aikštelės ribų. Tada jam paskelbiama diagnoze – negyvas. Jei išmušus kašanetą abi komandos dar turi rutulių, tai pereina su lankeliu į kitą pusę ir pradeda setą iš naujo (pradeda komanda pradėjusi ir prieš tai). Jei viena komanda rutulių jau nebeturi ir kašanetas ištrenkiamas už aikštės ribų, tada skaičiuojama kiek likę neišmestų rutulių – tiek taškų komanda laimi. Kartais komandai išmetus vieną rutulį, priešininkas išsvaido visus šešis. Tada kyla pagunda išmušti kašanetą ir pasiimti keturis taškus. Deja, ant Lietuvos žemės kašanetą išmušti ne taip ir paprasta, čia kaip pataikyti į krepšį iš vidurio aikštęs: pasitaiko, gražu, bet ne dažna.

Tokios elementarios tos petankės taisyklės. Tačiau neapsigaukite, kuo giliau į mišką tuo daugiau partizanų. Yra žaidimas su laiko limitu, jo metu jau yra taikomi kiti reikalavimai žaidimo pabaigai. Yra įvairiausi atstumai, lankeliui, kur turi stovėti žaidėjai, kaip elgtis ir kas gresia jei to nebus paisoma. Tačiau šiandien neapsikraukime galvos. Pradžiai tiek.

Fanės taisyklė

Yra viena speciali taisyklė, jei komanda pralošia 13:0, tai jos nariai privalo pabučiuoti Fanės užpakalį. Ši taisyklė taikoma tik neoficialiuose turnyruose. Dažniausiai tai būna užpakalio imitacija, plakatas ar paveikslas. Pagal vieną iš versijų ši tradicija yra kilusi iš Dauphine regiono, Prancūzijos pietuose, kur po I-ojo pasaulinio karo Fanny dirbo padavėja kavinėje  “Grand-Lemps”. Ji buvo tokia gera, kad leisdavo žaidėjams, nesurinkusiems petankės žaidime nė taško, pabučiuoti jai į …žandą. Vieną dieną miestelio meras taip pat atvyko atsiimti savo „prizo”, nežinia kas Fanny šovė į galvą, tačiau ji pasikėlė sijoną ir atsuko merui „kitą žandą”. O meras nepasimetė ir pakštelėjo į abu žandus. Taip prasidėjo ilgametė tradicija.

Kitame straipsnyje rinksimės rutulius.

LPA rekomenduoja

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s